kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Katiliškis


Mariaus Katiliškio (1914–1980) prozoje lietuvių epinis realistinis pasakojimas pasiekė savo viršūnę. Tai turtingo ir tapybiškai sodraus žodyno rašytojas, autentiškai atskleidęs lietuviško kaimo pilnatvę ir tėvynės praradimo dramą. Jo kūrybos atspirties taškai – žemė, gamta ir gaivalinga žmogaus prigimtis.
Albinas Marius Vaitkus, vėliau pasivadinęs Mariumi Katiliškiu, gimė Gruzdžiuose (Šiaulių r.) 1914 m. rugsėjo 26 d. Devintas vaikas iš vienuolikos augo mylimas ir lepinamas aštuonių seserų. Tėvai buvo išprusę, prenumeravo spaudą, pirmieji kaime įsigijo radiją ir dviratį. Vaikas vadintas Albuku, Albeliu, dar nesulaukusį penkerių jį skaityti išmokė kartu gyvenusi labai išsimokslinusi krikšto mama. Su grybautojomis ir uogautojomis Katiliškis daug laiko praleisdavo miške, pažino visus medžius ir žolynus – vėliau ši vaikystės patirtis romanuose išsiskleis įspūdingais gamtos vaizdais. Tėvams persikėlus į Katiliškes, mokėsi Žagarėje, gražiai piešė ir drožinėjo iš medžio (pomėgis išliko visą gyvenimą), visur nešiodavosi bloknotą užrašams, o iš marškinių kišenėlės visada kyšodavo pieštukas. Iš tėvo paveldėjo pasakotojo talentą, iš motinos – uždaroką būdą, santūrumą.
1936 m. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Šiauliuose radistu, šifruodavo sudėtingas telegramas. Po tarnybos kariuomenėje darbas tėvo ūkyje Katiliškio nebetraukė, tad įsidarbino Pasvalio bibliotekos vedėju, kur lankėsi šviesuoliai mokytojai, plunksnos mėgėjai – visa tai sparčiai plėtė literatūrinį akiratį ir natūralus prigimtinis talentas ėmė įgauti būtinosios erudicijos. Mėgo keliauti, dviračiu išvažinėjo visą Lietuvą. Rašyti ir spausdintis pradėjo anksti – Albino Vaitkaus apsakymus ir straipsnius noriai publikavo to meto savaitraščiai ir net solidžiausias kultūros mėnraštis
Naujoji Romuva.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Katiliškis 1944 m. vasarą ir rudenį pafrontės ruožuose patyrė traumuojančią kareivio dalią ir po ilgų klajonių atsidūrė Vokietijos pabėgėlių stovyklose. Apgyvendintas Hanau stovyklos kareivinių kambarėlyje su penkiais vyrais, sienas išpiešė anglimi bohemiškomis temomis ir virš jų užrašė: „Negalima gyventi be duonos, negalima taip pat gyventi be tėvynės“. Tais žodžiais tiksliai apibūdino savo būseną, kuri nesikeitė visą jo gyvenimą tremtyje (Algirdas Titus Antanaitis). Karo sumaištyje pražuvo ir pirmos knygos
Seno kareivio sugrįžimas, jau įteiktos spaustuvei Kaune, rankraštis, o Albinas Vaitkus tapo Mariumi Katiliškiu – apsidrausdamas nuo galimo persekiojimo traukiantis, susiorganizavo fiktyvų asmens liudijimą. Dingęs rankraštis daugiau nei po pusšimčio metų surastas ir išleistas Lietuvoje 2003 m.
Pirmoji novelių knyga
Prasilenkimo valanda (1948) išėjo Vokietijoje, tačiau toks reikalingas pragyvenimui honoraras prapuolė dėl tuo metu vykdomos valiutos reformos (buvo telegrafu išsiųstas senomis markėmis ir autoriaus gautas pinigų keitimo dieną). Giedresnis tarpsnis nušvito pietvakarių Vokietijos mieste Freiburge, kur telkėsi daug lietuvių, buvo galimybė studijuoti keramiką, pakeliauti su studentais, – čia formavosi ne vieno būsimo kūrinio idėjos. Friburge susižadėjo su Zinaida Nagyte, poeto Henriko Nagio seserimi (būsimąja poete Liūne Sutema). 1949 m. laivu išvykę į JAV, susituokė tų pačių metų žiemą. Su keliais kitais lietuviais Katiliškis įsidarbino pianinų fabrike (gamino medines detales, mėgaudavosi medžio kvapu), fabrikui išsikėlus – parduotuvių sandėlyje, kur rutiną skaidrino deklamuodamas eilėraščius ar perpasakodamas skaitytų kūrinių siužetus (ypač vertino ir iš atminties citavo norvegų impresionisto Knuto Hamsuno kūrybą). Pagyvenęs nuomotuose butuose, užsimojo atkurti lietuviškus namus, nusipirko apleistos žemės sklypelį Čikagos pakraštyje Lemonte ir savo rankomis dykvietėje susirentė namą, sodino medžius, augino apynius, kuriuos taip pakiliai aprašė novelių romano Užuovėja novelėje „Polaidis“. Augino dukterį ir neįgalų sūnų, duoną pelnė plieno įmonėje, lietuvių tautinėse kapinėse šienavo žolę ir net kasė duobes, vėliau dirbo senelių namuose ūkio dalies prižiūrėtoju. Kartais jautė nuoskaudą, kad liko savamokslis, nebaigė universiteto. Užkluptas ligų, po keturių operacijų ir abiejų kojų amputavimo mirė 1980 m. gruodžio 17 d.
Nors Katiliškis išleido dar kelias apsakymų knygas (
Šventadienis už miesto, 1963; Apsakymai, 1975), lietuvių literatūros istoriją jis labiausiai praturtino trimis ryškiais skirtingais romanais: Užuovėja (1952), Miškais ateina ruduo (1957), Išėjusiems negrįžti (1958). Paskutinis romanas Pirmadienis Emerald gatvėje (1993), vaizduojantis emigrantų degradaciją, jau nebuvo toks pavykęs.
Dvylika
Užuovėjos skyrių-novelių vienija Gružiškių sodžius, kur laikas matuojamas įprastais žemdirbio sezoniniais darbais nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Veikalas laikomas novelių romanu dėl vientisumo, kylančio iš autentiškai atskleistos agrarinės pasaulėjautos – novelės vadinamos darbų („Linarūtė“, „Kūlė“), derliaus brandos („Atuorėtis“, „Pupžydis“, „Apynojus“) ir gamtos reiškinių („Lietus“, „Polaidis“, „Kaitra“, „Sniegas“) vardais. Tai vientisas darnus pasaulis, kuriame nieko nestinga, kur galima gyventi nuo gimimo iki mirties neperžengiant jo ribų ir nieko nepasigendant. Bendroji kaimo gyvenimo kronika nustelbia atskirus veikėjus ir nedidelius nutikimus, visuma absorbuoja dalį. Užuovėjoje aukštinamas toks gyvenimo būdas, žmogaus sąmonė čia nesusiskaldžiusi, neištuštėjusi, kiekvieną sunkų darbą palydi smagi šventė, konfliktą – išrišimas. Žmogus atsidavęs žemei, pasitiki gamtos tvarka, iš tos pačios pušies obliuojamas ir lopšys, ir karstas. Katiliškis puikiai atskleidė žemdirbio aplinką su menkiausiomis etnografinėmis ir techninėmis detalėmis, nes pats ją pažino ir nebuvo praradęs kaimo darbų įgūdžių. Jo žmogus dirbdamas patiria laisvą renesansišką džiaugsmą, individas įjungtas į kolektyvą – kaimas sutartinai rengia talkas, gegužines, pabaigtuves. Konkretus ir tikslus Užuovėjos pasakojimas nėra buitinis, jis atskleidžia mistinį žmogaus ir žemės ryšį. Kūrinį gaubia tėvynės, prarasto rojaus, sakralumo aura. Pačiais baisiausiais Lietuvai metais, kai kaimas buvo naikinamas kolektyvizacijos, Katiliškis užjūryje sukūrė nuostabią buvusio gyvenimo rekonstrukciją.
Autentiška traukimosi iš tėviškės 1944 m. patirtis ir pabėgėlius užklupusios Antrojo pasaulinio karo pabaigos negandos atsiskleidė romane
Išėjusiems negrįžti, kurio antraštė tapo kartos emblema. Romane pateikiamas kolektyvinis besitraukiančiųjų portretas. Lietuvių dalinys, sovietinės armijos nublokštas į Rytų Prūsiją, gauna ne itin kilnias užduotis užkamšyti fronto spragas ir kasti apsauginius griovius, o iš paskos traukia pabėgėlių vežimai. Patikima yra memuarinė šio romano medžiaga, niekur nenusižengta nei istorinei, nei psichologinei tiesai. Klajokliškas kareivių gyvenimas, nakvynė kaskart vis naujuose apkasuose, nenumaldoma kaltė dėl paliktos tėviškės kuria itin šiurkščios tikrovės įspūdį. Svarbūs tampa biologinio išlikimo instinktai ir veiksniai: maisto, drabužių ir apavo trūkumas, rūkalų stoka, želianti barzda, šilumos ir moters ilgėjimasis. Baisūs karo padariniai, beprasmės aukos, ateities nežinia kelia nerimą, sklaido iliuzijas. Tekste susipina gėlos intonacijos, tranki šnekamoji kalba, ironija karinės vyresnybės atžvilgiu, pasakotojo lyrinę emociją perkerta ciniškos remarkos, beviltiška apeliacija Dievop – kaip jis gali toleruoti tokį absurdą? Rašytojas kalba apie vyriškus karo žaidimus, į kuriuos vyrai yra įtraukti prieš savo valią, apie kareiviui gėdingą negalėjimą kautis su užpuoliku, ginti savo žemę (Elena Bukelienė). Už Išėjusiems negrįžti Kanadoje atsiimdamas Vinco Krėvės premiją Katiliškis sakė: „Visur ir visais laikais žemė paėmė už save aukščiausias kainas. Žemė, kaip kempinė, permerkta krauju. Ji verta kraujo! Ir aukščiausia jos kaina – nebesugrįžimas jon! Nes tavo kaulai bus palaidoti kitur“.
Meniškiausiu Katiliškio kūriniu laikomas romanas
Miškais ateina ruduo (esama nuomonių, kad tai geriausias lietuviškai parašytas grožinės prozos tekstas). Stambaus kūrinio rašymas truko tik šešias savaites, jo stilius apibūdinamas kaip sultingas, natūralus, tirštas, sodrus, spalvingas, smaguriaujantis tarmybėmis, įtaigus, daiktiškas, organiškas, gausus ir t. t. Pirmieji vertintojai romaną lygino su flamandų tapyba, jis gerai suręstas kompoziciškai, charakteriai labai tikroviški ir įtikinami, santykiai intriguojantys, grėsmė auga ir įtampa didėja iki kulminacinio taško, kol viskas baigiasi logiška, niūria atomazga. Pasakojimui būdingas išsamumas, detali socialinė ir psichologinė charakterių motyvacija, sodriai apibūdintas aplinkos konkretumas, puikiai funkcionuoja meninės detalės, turtingas žodynas, savita sakinio ritmika.
Nors kūrinio intrigą sudaro meilės trikampis, jo fone skleidžiasi dinamiška pirmosios Nepriklausomybės laikų ūkio sankloda – galime susidaryti aiškų vaizdą, kaip atkuto ir stiprėjo šalis. Išsamiai vaizduojama ūkininkų kasdienybė, siekis, kad gėrybių klėtyse ir kluonuose būtų iki pat lubų. Žmonės pluša ir kituose baruose: kerta mišką, plukdo sielius, tiesia vieškelius, sausina pelkes; ūžia lentpjūvės ir pieninės; provincijos miestelis buria visus mainams, pramogoms, pasikeitimui informacija: čia valsčius, daboklė, malūnas, turgūs, užeiga, šventadieniais – bažnyčia. Būrys stiprių vyrų kasa kanalą – sausina pelkę, kurią galima laikyti užsistovėjusio, nejudraus gyvenimo simboliu. Permainų, šurmulio, gyvybės atmosfera žadina viltis.
Pagrindinis veikėjas Telesforas Gelažius, vadinamas Tiliumi, atspindi svarbų to meto lūžį, tarpinę būseną, kai tradicinė žemdirbių bendruomenė skaidėsi ir jaunus žmones ėmė traukti kitokios veiklos galimybės. Tiliaus delnai kieti nuo sunkaus darbo kertant mišką ir tarnaujant samdiniu, bet jis jau ragavęs kariuomenės ir tik dėl karštakošiško būdo (įsivėlė į muštynes) netapo policininku, eiguliu. Tilius skaito knygas ir jaučia, kad užsidaryti vienkiemyje tarp miškų per menka. Kita vertus, aiškiai nežino, kuo norėtų užsiimti: padienio darbininko, samdinio dalia jo netenkina, bet aukštesniems siekiams trūksta pinigų, o labiausiai – dinamizmo ir ryžto. Tiliaus dvejonės, neapsisprendimas, ką gyvenime veikti, svajonių neapibrėžtumas – tai krizės situacija, individo pasimetimas alternatyvų kryžkelėje. Senajai kartai kalendorinė darbų seka ritmingai sukdavosi amžinu ratu ir nekėlė problemų, žemė buvo visa ko pagrindas. Tilius „nerimą nešėsi glėby“ – nebenori dirbti tėvo žemės (perleidžia jaunesniam broliui) ir taip nutraukia paveldėjimo tradiciją. Žadėjęs su vyrais eiti kasti sausinimo kanalo, vis dėlto lieka juodadarbiu vienkiemyje. Dvejojančio, nepatenkinto, nerimastingo Tiliaus paveikslas – kintančio laiko ženklas. Naujoviškos gyvenimo programos neturėjimas, pasidavimas laikiniems malonumams vaikinui kainuoja gyvybę (skandinavų prozos rūstumu alsuojanti romano atmosfera teikia mažai vilčių, kad pašautas Tilius pasveiks). Katiliškis santūriai psichologizuoja Tiliaus charakterį – rodomi jo išgyvenimai apmąstant savo situaciją, bandymas įsisąmoninti neryžtingumo priežastis, žinojimas, kad reikia palikti Doveikos vienkiemį, negalėjimas atsiplėšti nuo Monikos. Dėl nuolatinio blaškymosi ir skaudaus mąslumo Tiliaus lemtis atrodo dar tragiškesnė.
Kiekvienas personažas romane turi savo tiesą, poziciją, savo likimo liniją. Pragmatiškas Monikos pasirinkimas ištekėti už seno turtingo ūkininko Doveikos, buvusio viršaičio, ir būti visko pertekusios sodybos šeimininke jaunai moteriai greit apkarsta. Moniką pražudo egocentrizmas, artimo poreikių nepaisymas. Bodėdamasi senio vyro, vasaros naktimis klajodama be miego miškų apsuptame Basiuliškių vienkiemyje, Monika nusprendžia – „ji turi eiti su gyvenimu ir su jaunyste“ – ir suvilioja Tilių, o šis iš pirmo žvilgsnio pajunta abipusį ryšį ir kerinčią moters galią. Romane regime įsiūbuoto meilės jausmo amplitudę, daugybę meilės niuansų ir pakopų. Vos septyniolika perkopusi Agnė, gražioji krautuvininkės jaunylė duktė, linksma, laisva kaip vėjas, gaivi ir pirmapradiška it sprogstantis pumpuras, sužavi Tilių, romantiška jų meilė prabunda pavasarį ir kritikų yra siejama su gležnumu, skaidra, noru apsaugoti ir globoti. Tiliaus meilė Monikai fatališka, įsiplieskia vasarą, tokią karštą, kad „pleškėjo kaip laužas“, kaip „kalvės žaizdras“ – brandi vešinti gamta atitaria erotinei aistrai, kurios pražūtingumą pranašingai sustiprina miško ir durpyno gaisrai, apgaulės išaiškėjimas, keršto šūviai. Tirštėjanti grėsmės atmosfera antroje romano pusėje meistriškai modeliuojama artėjančios nelaimės užuominomis (gyvačių traukimasis iš pelkės, užtaisytas šautuvas, pamestos šukos, išgulėti rugiai, gandų gausėjimas, pavydo priepuolis ir pan.). Vienintelė Agnė, nuo išduotos meilės pabėgusi į miestą, išsiveržia iš gniuždančių aplinkybių.
Miškais ateina ruduo Lietuvoje buvo publikuotas sovietmečiu (1969), rašytojas už bendradarbiavimą su okupacine valdžia turėjo nemalonumų, užtat lietuvių skaitytojas gavo daugiamatį, žėrinčio stiliaus, kupiną intriguojančių konfliktų ir meilės svaigulio romaną. Pagal jį buvo pastatytas Raimondo Vabalo režisuotas filmas (1990).

Jūratė Sprindytė


Marius Katiliškis. Miškais ateina ruduo.Ilona Gražytė-Maziliauskienė. Likimo žaismas.Violeta Kelertienė. MIŠKAIS ATEINA RUDUO pasakotojas.Rimvydas Šilbajoris. Nepakartojamojo liudytojas - Albinas Marius Katiliškis.Rašytojas Marius Katiliškis.M. Katiliškis.

Ar žinote, kad...